Užuojautų reiškimo etika!
Nelaimės ir netektys paliečia kiekvieną. Užuojauta – tai ne etiketo, o etikos klausimas. Ji parodo mūsų žmogiškumą, vidinę kultūrą ir gebėjimą būti šalia kenčiančiojo.
Kaip kalbėti su netektį patyrusiu žmogumi
• Venkite trafaretinių frazių. Žodis „užuojauta“ kartais praranda svorį, jei vartojamas mechaniškai.
• Ieškokite paprastų, bet nuoširdžių žodžių:
– „Labai užjaučiu.“
– „Liūdžiu kartu su jumis.“
– „Kaip gaila jūsų netekties.“
– „Jei galėčiau kuo padėti – pasakykite.“
• Svarbiausia – nuoširdumas. Net paprastas sakinys, pasakytas iš širdies, turi daugiau vertės nei ilga prakalba.
Gestai be žodžių
• Kartais geriausia užuojauta – tyla.
• Rankos paspaudimas, apkabinimas, žvilgsnis ar pabučiavimas gali pasakyti daugiau nei žodžiai.
• Buvimas šalia suteikia stiprybės net tada, kai nežinome, ką pasakyti.
Mokėjimas išklausyti
• Dažnai žmogui reikia ne paguodos, o galimybės išsikalbėti.
• Išsipasakojęs žmogus neretai sako: „Išsikalbėjau – ir palengvėjo.“
• Kantrus klausymasis yra viena svarbiausių užuojautos formų.
Ko vengti
• Šaltos frazės („gyvenime visko atsitinka“, „galėjo būti dar blogiau“, „nereikia verkti“) tik skaudina.
• Ilgos, iškilmingos kalbos netinka – užuojauta turėtų būti trumpa ir paprasta.
• Vainikų ar paminklų užrašai taip pat turi būti trumpi, aiškūs ir pagarūs.
Rekomendacija
Užuojauta – tai gyvenimo menas. Ji neturi būti tobula ar iškilminga, svarbiausia – kad būtų nuoširdi, jautri ir pritaikyta konkrečiam žmogui.
[Atnaujinta: 2025-11-13]
