Mišios už velionio vėlę
Pagrindiniai paminėjimai
• Pirmos mišios laikomos prieš laidotuves arba jų metu.
• Devintinės mišios – užsakomos po devynių dienų.
• Keturnedėlio mišios – po keturių savaičių. Į jas susirenka giminės ir artimieji, po mišių einama į kapines, uždegamos žvakės, padedamos gėlės, meldžiamasi. Vėliau vyksta gedulingi pietūs, kuriuose dalyvauja ir giedotojai.
• Metinės mišios – praėjus metams nuo mirties. Vėl susirenka artimieji, kaimynai, giminės. Po mišių einama į kapines, o gedulingų pietų metu prisimenamas velionio gyvenimas.
Gedulo trukmė
• Tradiciškai: motinos netekties gedulas trunka vienerius metus, tėvo – pusę metų.
• Gedulo metu vengta pasilinksminimų, šokių, triukšmingų pramogų.
• Šiandien gedulo laikymasis labiau priklauso nuo šeimos tradicijų ir religinės praktikos.
Senieji papročiai
• Anksčiau laidotuvės vykdavo trečią dieną po mirties – tikėta, kad tada vėlė atsiskiria nuo kūno.
• Žemaitijoje vis dar gyva tradicija minėti devintą dieną po mirties, taip pat ją pažymi stačiatikiai.
• Tai laikyta paskutiniu terminu, kai „sidabrinis siūlas“ sieja kūną ir sielą.
Kitos atminimo dienos
• Visų Šventųjų diena – lapkričio 1 d.
• Vėlinės (Mirusiųjų atminimo diena) – lapkričio 2 d.
• Jubiliejinės sukaktys – 5, 10, 15 metų ir vėliau.
Mišių užsakymas
• Mišios neparduodamos ir neužprašomos – jos užsakomos.
• Įprasta klausti: „Kiek priimta paaukoti?“
• Tvarka: prieš mišias užeinama į zakristiją arba bažnyčios raštinę, pasakoma už ką aukojamos mišios, paaukojama tiek, kiek leidžia galimybės.
• Svarbu dalyvauti užsakytose mišiose – tai pagarba velioniui ir bendruomeniškumo ženklas.
Rekomendacija
Šiandien mišios už velionio vėlę yra ne tik senas paprotys, bet ir gyva tradicija, padedanti šeimai ir bendruomenei susitelkti, prisiminti ir pagerbti mirusįjį.
[Atnaujinta: 2025-11-13]
