AMŽIAMS

Ramybė, tyla ir rimtis - visko ko reikėtų laidotuvių metu.

Manoma, kad mirusysis jaučia gyvųjų jausmus, girdi jų tariamus žodžius. Todėl ir sakoma, kad apie mirusįjį gerai arba nieko. Senovinėse šermenyse žmonės kalbėjosi taip, tarsi į pokalbį būtų įtrauktas ir mirusysis.

Kaip bebūtų keista, tačiau per šermenis negalima verkti, liūdėti, aimanuoti. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo laikomasi šio papročio. Kas verkdavo prie išeinančiojo, tą išvarydavo, kad nedrumstų rimties mirštančiajam. Kai žmogus išleisdavo paskutinį atodūsį, visi šalia esantieji 20-30 minučių stovėdavo tylėdami.
Taigi, rimtis ir susikaupimas – geriausia pagalba mirštančiajam ir ką tik mirusiam.

Per šermenis, laidotuves būtina melstis! Manoma, kad mirusiajam sunku suvokti savo būseną, nes dažniausiai žmonės miršta ligoninėse, apsvaigę nuo raminamųjų, nuskausminamųjų vaistų. Velioniui galima sakyti, kad neprisirištų prie mirusio kūno, prisimintų maldos praktikas, anksčiau mirusius žmones, Angelą sargą, šventuosius, Mergelę Mariją, Jėzų. Jei apie juos galvos, juos ir pamatys, o jie padės išeiti iš tarpinės būsenos, kurią dažniausiai vadiname skaistykla.

Jei galvos apie tai, kas atsitiko, prisimins tik tai, ką turėjo žemėje, – tai ir matys. Po mirties matai tai, apie ką galvoji. Pagalba visada yra, ji priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų susikaupimo, mąstymo. Jeigu pagalbos nebus, tarpinė būsena, pasimetimas gali tęstis neapibrėžtai ilgai...

• Palaikymo e-atvirukai

   




• Jei atradote netikslumų ir galite tai ištaisyti ar norėtute papildyti - prašome - būtume dėkingi!